Ibn Khalduno knyga Muqaddimah, 1377 m.

Muqaddimah – tai prolegomena, arba įvadas arabų kalba. Vienas žymiausių XX a. istorikų, A. Toynbee, tvirtino, kad ši arabo knyga, parašyta 1377 m.(!), yra didžiausio kada nors žmonijoje egzistavusio proto kūrinys. Aš be išlygų su tuo sutinku.

Pagrindines knygos temos ir idėjos:

Istorijos interpretacija.

- Ibn Khaldunas teigia, kad yra dvi istorijos. Viena yra kritinė, paremta faktu, pozityvistiniu mąstymu ir todėl mokslinė. Antroji yra „tradicinė“ t.y. ta, kuri skirta valstybės, kultūros ir visuomenės palaikymui. Ji veikia, kaip vienas iš konsolidavimo įrankių ir kaip identiteto ramstis. Pastaruoju atveju yra daug iškraipymų, melo, siekio išpūsti ir išaukštinti. Atrodytų, pirmoji istorija turėtų dominuoti, bet taip nėra. Žmonėms labiau reikia pasakų, o ne tikros kritinės istorijos.

- Gerų istorijos knygų nėra daug. Netiesa ir melas yra neišvengiami, o jų priežastis – nesidomėjimas ir nežinojimas.

Valstybės ir dinastijos.

- Apie respublikas ir demokratijas nieko nekalba. Vienintelė tikra ir natūrali valdžia – monarchija. Monarchijos kinta kai viena dinastija nuverčia kitą. Legitimumas užtikrinamas ilgu valdymo laikotarpiu – kuo ilgiau valdai, tuo didesnį autoritetą susikuri, žmonės pripranta, susitapatina ir valdžia tampa sava.

- Visuomenė tuo stipresnė ir labiau konsoliduota, kuo stipresnis yra jos bendruomenės jausmas. Pastarasis yra formuojamas konsensuso pagrindu. Vienas asmuo nepajėgus primesti savo nuomonės dideliai grupei.

- Kiekviena visuomenė, bendruomenė, dinastija, valstybė egzistuoja kaip organiniai dariniai. t.y. turi savo užgimimą, klestėjimą ir neišvengiamą mirtį. Todėl jaunos ir energingos valstybės ir dinastijos sugriauna kitas, senesnes.

- „Civilizacijos“ arba brandos (senėjimo) laikotarpiu būdingi miestai, prabanga, įstatymų viršenybė, ištižimas, fizinis nusilpimas, vartotojiškumas ir t.t. Visa tai veda prie sunykimo. Ibn Khaldunas primena, jog musulmonų požiūriu, apelsinmedžiai miestuose – civilizacijos pabaiga, nes jie eikvoja resursus (vandenį) ir neturi jokios praktinės funkcijos, tik tuščią prabangą.

- Užkariautojams yra būdinga naikinti prieš tai egzistavusių valdovų simbolius.

- Valdžia stiprinama religijos ir propagandos įrankiais.

Psichologija. Visame darbe labai daug dėmesio knygoje psichologijai.

- Negalima mušti vaikų, nes vėliau jie turės psichologinių problemų, bus agresyvūs.

- Idėjos nugali ne dėl to, kad geros ar blogos, bet dėl to, jog turi daug tų, kurie jas palaiko.

- Išmintingi žmonės niekada neužims aukštų pozicijų visuomenėje ir nebus tarp turtingiausių, nes visuomenėje dominuojančios vidutinybės, dėl pavydo, tam trukdys. Netgi teigia, kad per daug protingas valdovas turės mažai energijos, sėdės prie knygų, mažai veiks, sukels pavydą, nebus suprantamas pavaldinių t.y. nebus efektyvus.

- Jeigu nori būti laimingas turi būti nuolankus ir padlaižys! Jeigu būsi išskirtinis, savarankiškas ir turėsi savo nuomonę, vidutinybės priešinsis tavo iškilimui. Visas skyrius skirtas šiai tiesai įrodyti.

- Geografinės sąlygos įtakoja žmonių psischologiją, išvaizdą ir elgseną (įdomios paralelės su XVIII a. Vakarų mąstytoju Herderiu).

Religija ir pažinimo problema.

- Islamo religija, aišku, pati didžiausia ir geriausia. Religija padeda pagrindus mokslui. Ji uždeda tabu, kad nebūtų tiriamos priežasčių priežastys. Taigi, formuluojamas mokslų pagrindas, ant kurio pamatų vystomas kritinis, iš esmės pozityvistiniu pagrindu pagrįstas mokslas.

- Religiniai konfliktai kyla ne dėl to, jog šaltinis (Koranas) neteisingas, bet dėl to, jog yra daug skirtingų interpretacijų.

- Ibn Khaldun akcentuoja, jog XIV a. musulmonų pasaulyje buvo tiek daug literatūros, kad visko perskaityti fiziškai neįmanoma. Tas kuris nori pažinti turi skaityti originalus, o ne santraukas, nepaisant to, kad informacijos yra labai daug. Originalų skaitymas geriau leidžia suprasti kūrėjų mintis ir metodus, o santraukos iškraipo.

- Žodžiai turi daug reikšmių. Literatūroje galima daugybė interpretacijų. Nėra vienos teisingos.

- Žmonės sukūrė visuomenę ir kultūrą, todėl tai yra pažinu (asociacijos su XVII-XVIII a. sandūros italų mąstytoju G. Vico). Su Vico taip pat gretintinos kai kurios įžvalgos apie kalbos svarbą pasaulėžiūrai ir kultūrai apskritai.

Ekonomika

- Valstybės turtas priklauso nuo įdėto žmonių darbo (asociacijos su XVIII a. mąsrtytoju A. Smith)

- Turtingus žmones turi ginti valstybė, kitaip pavyduoliai juos sunaikins.

- Mokesčiai neturi būti per dideli, kitaip žmonės paprasčiausiai nedirbs ir pinigų iš viso nebus.

- Prekyba pirmiausiai siejama su apgaule, plėšimais, rizika. „Garbingų pirklių yra mažai“