Tarp Lietuvos, Baltarusijos ir Šveicarijos: ar galima sutaikyti praeities vizijas?

2017 m. paleidome interneto svetainę, skirtą Baltarusijai www.gudija.lt. Tai pirmoji lietuviška interneto svetainė, kurioje aptariama kaimyninės šalies istorija ir aktualijos. Tai pirmasis bandymas parašyti šios šalies istoriją lietuviškai: lietuvių autoriai to dar niekuomet nedarė, o vertimams pinigų nerado. Rezultate, šiandien Lietuvos bibliotekose net nerasite knygos, kuri vadintųsi „Baltarusijos istorija“. Viena svarbiausių šios kaimynės ignoravimo priežasčių yra ta, kad jos pasakojimas apie praeitį, ypač apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, gerokai skiriasi nuo mums įprasto lietuviško.

Labai dažnai kaimyninių bendruomenių istoriniai pasakojimai konfliktuoja tarpusavyje. Pavyzdžių yra apstu, net tarp tokių civilizuotų tautų kaip Belgijos valonai ir flamandai, Didžiosios Britanijos anglai, airiai ir škotai, bei Ispanijos katalonai, baskai ir kastiliečiai. Pridėti galima „klasikinius“ tarpvalstybinius tautinius konfliktus, tokius kaip Prancūzijos ir Vokietijos (iki II Pasaulinio karo), Vengrijos ir Slovakijos, Graikijos ir Makedonijos, Lietuvos ir Lenkijos. Visuose šiuose, ir daugelyje kitų atvejų, ne tik Europoje bet ir visame pasaulyje, vienu iš svarbiausių konflikto priežasčių dažniausiai būna skirtingas praeities interpretavimas, kuris pateisina ne tik persekiojimus bet ir žudymus.

Laimei, egzistuoja nemažai pavyzdžių, kai net ilgą bendrą istoriją turėjusios tautos nėra sukūrusios tarpusavyje konfliktuojančių pasakojimų. Galbūt, tai būtų čekai ir slovakai, bendroje valstybėje gyvenę beveik visą XX a., arba latviai ir estai, kurie dominuojami vokiečių mažumos dalinosi bendra istorija nuo XIII/XIV a. iki XX a. Išraiškingas pavyzdys galėtų būti Šveicarijos konfederacija. Nuo viduramžių pabaigos čia dominavo keturios tautos – vokiečiai (visuomet sudarę kiek daugiau nei pusę šalies gyventojų, bet pasidalinę į skirtingus dialektus ir identitetus turinčius miestus ir kalnų slėnius), prancūzai (kiek mažiau nei trečdalis gyventojų; kultūriškai glaudžiai susieti su Prancūzija), italai (keliolika procentų, šiandien iš viso apie 350.000 žmonių; nuo likusios Šveicarijos dalies atskirti aukštomis kalnų perėjomis bet glaudžiai persipynę su italakalbėmis Lombardijos, Veneto ir Pjemonto žemėmis) ir retoromanai („egzotiška“ maža tauta, gyvenanti keliuose Graubiundeno kantono slėniuose). Atrodo, kad kultūriniai skirtumai, kalbų skirtingumas ir silpna centrinė valdžia turėjo jau senai suskaldyti šią valstybę, tačiau taip neįvyko. Atvirkščiai, Šveicarija yra vienas tobuliausių daugelio tautų sugyvenimo pavyzdžių.

Šveicarijos istorija ilga ir sudėtinga, iliustruojanti sunkų mažos laisvų bendruomenių sąjungos kelią į nepriklausomybę. Retų, lepontinų ir įvairių keltų genčių, kurių didžiausia buvo helvetai, apgyvendinta teritorija nuo pirmojo amžiaus prieš mūsų erą priklausė Romos imperijai. Ekonomiškai ir kultūriškai klestinčias žemes, žlugus imperijai, užvaldė burgundai (vakarinė dalis), alemanai (šiaurinė ir centrinė dalis) ir ostrogotai (pietrytinė dalis; nuo VI a. šias žemes valdė lombardai). Apie 800 m. kraštas tapo Karolio Didžiojo valdų dalimi, o nuo 1033 m. visa šiandieninės Šveicarijos teritorija pateko Šventosios Romos imperijos valdovo įtakon. XII-XIII a. atidarius svarbius Alpių perėjimo kelius (pirmiausia, Šv. Gotardą), jungusius svarbų ekonomikos ir kultūros centrą Šiaurės Italijoje su vokiškomis žemėmis, padidėjo šio krašto svarba. Siekdami išsaugoti savo nepriklausomybę, trys žemės išsidėsčiusios aplink Keturių kantonų ežerą – Uris, Untervaldas ir Švycas – 1291 m. pasirašė tarpusavio paramos aktą, kuris laikomas Šveicarijos valstybės pradžia. XIV a. konfederatai tris kartus sumušė Habsburgus, siekusius dominuoti strategiškai svarbiose Alpių perėjose. Šiuo laikotarpiu penki kiti kantonai (šių dienų terminais) prisijungė prie pirmųjų trijų. Teritorija nuolat buvo plečiama, konfederacija stiprėjo ir 1499 m. imperatorius pripažino formalią nepriklausomybę. 1515 m. Prancūzija ir Venecija sustabdė konfederatų ekspansiją ir nuo to laiko teritorija nedidėjo, liko 13 kantonų su bendrai valdomomis teritorijomis ir periodiškai šaukiamais bendrais susirinkimais, sprendusiais pagrindinius valstybės klausimus. Didžiausias iššūkis buvo XVI-XVII a. Europą siaubę religiniai konfliktai, kurie Šveicariją padalino į katalikišką ir protestantišką. Nepaisant antagonizmo, pavyko išsaugoti vienybę ir nesuskilti, nors neišvengta karinių susidūrimų (užsienio valstybių įsiveržimai į Graubiundeną 30-mečio karo metu, 1653 valstiečių karas, 1656 ir 1712 religiniai karai), dideli ir alinantys konfliktai krašto nevargino. Dar daugiau, 1648 m. šalis buvo pripažinta pilnaverte Europos politinio gyvenimo dalyve.

XVIII a. Šveicarija, su savo demokratine santvarka, be galo silpna centrine valdžia, maža ir silpna kariuomene bei užsienio valstybių dominavimu (pirmiausia, Prancūzijos) buvo panaši į Lenkijos-Lietuvos valstybę ir, atrodė, kad jos sulauks toks pat likimas. Grėsmė iškilo 1797-98 m., kai Napoleonui pavyko užimti didžiąją Šveicarijos dalį ir sukurti unitarinę valstybę, tačiau tai netruko ir 1815 m. buvo atkurta senoji konfederacija. 1848 m. (1874 m. papildyta) buvo paskelbta dabartinė konstitucija, nustačiusi iki šiol egzistuojančią konfederacinę tvarką su milžiniška kantonų, kurių yra 27, autonomija ir plačiai taikomais referendumais. Nuo viduramžių egzistavusi šveicarų tradicija samdytis didžiausiose Europos kariuomenėse pas italus, prancūzus ir vokiečius, didžia dalimi prisidėjo prie neutraliteto politikos stiprinimo, nes bet koks karas su kaimynu būtų vedęs prie brolžudiško konflikto. XX a. tokia specifinė Šveicarijos politika pradėjo duoti apčiuopiamus rezultatus valstybės kultūrai, visuomenei ir ypač ekonomikai.

Kaip atrodė itališkų žemių istorija šiame bendrame Šveicarijos istorijos kontekste? Italai koncentravosi dviejuose Šveicarijos kantonuose – Tičine (it. Ticino) ir Graubiundene (it. Grigioni). Ankstyvaisiais viduramžiais, iki šv. Gotardo perėjos įrengimo, Tičino teritorija tebuvo gilus Lombardijos užkampis, priklausęs Milano politinių įtakų sferai. Vos įrengus perėją, dėl jos prieigų kontrolės su Milanu nesėkmingai kurį laiką varžėsi kitas Lombardijos miestas – Komas. XII-XIV a. dabartinė Tičino teritorija pasidalinta tarp Komo ir Milano, pastarajam priklausė tik šiaurinė jo dalis, netrukus Komą iš viso Tičino išstūmė Milanas. XIV a. Milane įsigalėjo Viskončių giminė, po kurios, o XV a. antrojoje pusėje, lyderiais tapo Sforcai. Šie keli šimtai metų buvo Milano ir visos Lombardijos ekonominio ir kultūrinio pakilimo laikai. Nežiūrint to, jog nuo XV a. pradžios į Tičino žemes nuolat bandė skverbtis šveicarai iš Uri kantono, jiems pavykdavo pasiekti tik laikinas ir nežymias pergales. Iki pat amžiaus pabaigos šv. Gotardo perėja intensyviai tarnavo klestinčiai Milano gamybai ir prekybai vystyti. Kad sutvirtintų savo valdžią, Sforcai pastatė galingus įtvirtinimus strategiškai svarbiame Belinconos mieste, šiandieninėje Tičino sostinėje.

Politinis ir ekonominis Milano ir visos Lombardijos nuosmukis prasidėjo 1494 m., kai į šalį įsiveržė ir visą ją užėmė Prancūzijos karaliaus Karolio VIII (1483-1498) kariuomenė. Taip prasidėjo svetimųjų valdymo Lombardijoje laikotarpis, trukęs apie 300 metų. Tiesa, prancūzams nelabai sekėsi. 1512 m. Pavijos mūšyje juos sutriuškino šveicarų konfederatai, bet jau 1515 m., Marinjano mūšyje patys buvo skaudžiai sumušti. Tačiau pagal 1521 m. sudarytą taikos sutartį, jie išlaikė Tičino kontrolę. Nuo to laiko šis regionas, kartu su šv. Gotardo perėja, visą laiką priklauso Šveicarijai. Kalbant apie Milano ir likusios Lombardijos likimą, 1535 m. prancūzus iš čia išstūmė ispanai, kurių valdymas, trukęs iki 1715 m., laikomas pačiu tamsiausiu visoje Milano istorijoje. Vėliau, ispanus pakeitė austrai, o XVIII a. pabaigoje Lombardiją atėjo „vaduoti” Napoleonas. Į šį kraštą buvo nukreipta pirmoji jo didelė kampanija, kuri jį išgarsino. Apibendrinant, galima pasakyti, jog tičiniečiams nebuvo didelio pasirinkimo – jie galėjo priklausyti arba nuo vienų arba nuo kitų užkariautojų. Galbūt todėl, per visą XVI-XVIII a. jie iš esmės nesipriešino tolumoje už kalnų esančių vokiškakalbių šveicarų atsiustų administratorių valdymui, kultūriškai ir ekonomiškai likdami susieti su šalia esančiu Milanu ir šiaurės Lombardija. Dar daugiau, kai Napoleonas pabandė juos prijungti prie Šiaurės Italijoje sudarytos Cizalpinės Respublikos, tičiniečiai pradėjo bruzdėti, su šūkiu Liberi e Svizzeri! (Laisvi ir šveicarai!), ko pasėkoje jie buvo gražinti į Šveicarijos sudėtį ir 1803 m. tapo lygiaverčiu ir pilnateisiu konfederacijos kantonu.

Palyginus su Lietuva, Tičinas pagal to meto standartus buvo skurdi šalis. Ekonominis klestėjimas, kurį matome šiandien tėra XX a. antrosios pusės fenomenas, kaip žaibas blykstelėjęs palyginti niūrioje padangėje. Čia nebuvo tokių milžiniškų gamtos turtų, kuriais stebėjosi į LDK atvykę užsieniečiai – didžiulių miškų, kuriuose bėgiojo, šliaužiojo, skraidė ir plaukiojo neįsivaizduojama gausybė įvairiausių gyvūnų ir iš kurių galima buvo be galo imti statyboms ir ūkiui būtinų žaliavų. Tičine nebuvo tokių derlingų ir tokių gausių dirbamų žemių. Be to, žmonių tankis buvo vienas didžiausių Europoje. Išeitį gyventojai rasdavo emigracijoje. Nors tų emigrantų būta labai įvairių – nuo samdomų karių iki valkatų, – tačiau didžiąją dalį sudarė labai specifinė grupė – architektai, skulptoriai, meistrai, tapytojai, stiuko lipdytojai, t.y., plačiausia prasme, – menininkai. Paskaičiuota, kad XVI-XVIII a. trumpesniems arba ilgesniems laikotarpiams iš krašto išvažiuodavo apie 25 procentus visų suaugusių vyrų. Dažniausiai jie namo grįždavo per Kalėdas, peržiemoti, nes šaltuoju metų laiku vidurio Europoje buvo neįmanomos bet kokios statybos. Dėl to net vaikai Tičino kantone tais šimtmečiais gimdavo nuo rugsėjo iki lapkričio mėnesio, tai aiškiai užfiksuota bažnytinėse metrikų knygose.

Kita itališkos Šveicarijos dalis – Graubiundeno kantonas. Tai ypač ekstremali Europos vieta, kurią sudaro aukštuose kalnuose esantys apgyvendinti slėniai, sujungti didžiąją metų dalį pusnyse paskendusiose perėjose. XIV-XV a. šie slėniai susijungė į „Tris lygas“ (Tre leghe), kurios 1497 m. tapo vienu iš pilnateisių Šveicarijos konfederacijos narių. Šioje kultūriškai margoje teritorijoje didžiąją dalį gyventojų sudaro vokiškai kalbantieji, vieni nuo kitų ženkliai besiskiriantys dialektais. Antrieji pagal gausumą yra retoromanai. Treti, sudarantys apie 10% kantono gyventojų yra italakalbiai, kurie gyvena su Lombardija besiribojančiuose Mezoko (it. Mesocco), Bregaljos (it. Bregaglia) ir Poskjavo (it. Poschiavo) slėniuose. 1512 m. graubiundeniečiai nukariavo turtingus Kjavenos (it. Chiavenna), Valtelinos (it. Valtellina) ir Bormijaus (it. Bormio) italų apgyvendintus slėnius ir bendrai administravo beveik tris šimtmečius. 1797 m. šios žemės, paskatintos Napoleono, nubalsavo už atsiskyrimą nuo Šveicarijos ir prisijungimą prie Cizalpinės Respublikos. Jos niekuomet nebegrįžo Konfederacijos sudėtin.

Itališkos Šveicarijos istorija pradėta rašyti palyginti neseniai. Pirmieji išsamūs ir įtakingi darbai pasirodė tik XIX a. pabaigoje. Tuomet, praėjus šimtmečiui nuo nepriklausomybės paskelbimo, įtakingiausias ir produktyviausias istorikas, Emilio Motta, rašė, kad XVI-XVIII a. laikotarpis buvo liūdnas. Valdžia korumpuota, mažai rūpinasi vietos reikalais, nėra investicijų, keliai nyksta, tiltai griūva. Nesaugu, plėšikai šėlsta. Iš vokiškų žemių atsiųsti valdytojai nemokėjo itališkai, nepažinojo vietos kultūros, be to, vyko jų rotacija, kai tik apsiprasdavo, turėdavo išvykti… Klestėjo kontrabanda. Skirtingos italų apgyvendintos teritorijos buvo nepriklausomos viena nuo kitos, nebuvo bendrumo sampratos. Mažai mokyklų, nors pasitaikydavo baigusių Italijos ar Vokietijos universitetus. Nekuriama grožinės literatūros (su kai kuriomis išimtimis), pirma spaustuvė įkurta vos 1746. Tiesa, Valtelinoje iš Graubiundeno atsiųsti vietininkai buvo nepalyginamai tironiškesni, nei Tičine. Po E. Mottos sekę istorikai išlaikė niūrų XVI-XVIII a. aprašymą, tačiau tai nevirto į antagonistinį ir vokiečiams priešišką pasakojimą. Atvirkščiai, artėjant XX a. į pabaigą vis didesnis akcentas buvo dedamas ne į varganą būsimo kantono būklę, bet į laisves, ekonominį liberalizmą ir savivaldą. Tai jau buvo matoma tarpukaryje leistoje Giulio Rossio ir Eligio Pomettos Tičino istorijoje, kur, beje vis dar tvirtinta, „kad ilgą laiką tikėta, jog Tičinas neturi savo istorijos“. Amžiaus antrojoje pusėje jau dingo tokia nuostata, pasipylė vis daug tyrimų ir sintezių. XX a. pabaigoje pasirodė kelios Raffaello Ceschio rūpesčiu paruoštos sintezės, o pastaruoju metu Tičino nacionalinį pasakojimą formuoja o tuo pačiu ir atspindi vidurinių mokyklų ekspertų vadovėliai.

Nepaisant to, jog didžioji itališkų žemių dalis Šveicarijoje nuo XVI a. pradžios iki XIX a. pradžios turėjo „okupuotų žemių“ statusą ir buvo valdomos iš vokiškųjų dalių atsiųstų administratorių, priešiškumas užkariautojams nesusiformavo arba bent jau neišliko iki XX a. pabaigos. Tam galėtų būti kelios priežastys. Vokiečiai nesistengė asimiliuoti ar apgyvendinti valdomų teritorijų. Jie paliko galioti senąją tvarką, nesunaikino vietinių aristokratų giminių, o mokesčių našta čia buvo viena lengviausių Europoje. Itališkos teritorijos buvo maži autonominiai pasaulėliai su savo įstatymais, parlamentais ir net svorio ir mato vienetais. Vienintelis didelis sukilimas įvyko 1755 m. Leventinos slėnyje (šiaurinė Tičino dalis, nuo 1403 m. valdoma konfederatų) kai šias žemes valdęs Uris pabandė sugriežtinti savo valdžią. Žiauriai numalšintas sukilimas tapo išimtine o ne kasdiene vietos gyventojų ir okupantų praktika. Iš kitos pusės, apie tris šimtmečius trukęs „okupacinis“ laikotarpis vargu ar beatsimenamas šiandien, turint galvoje, kad Tičinas tapo pilnaverčiu konfederacijos kantonu prieš daugiau nei du šimtmečius.

Situacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gali būti lygintina su Konfederacijos. Pradiniame kūrimosi laikotarpyje, XIII-XIV a., stebime lietuviškų dinastijų kėlimąsi į baltarusių žemes. Tačiau ta migracija nebuvo masinė, o atvykėliai prisitaikydavo prie vietinių sąlygų, palikdami kultūrinę ir socialinę sąrangą „po senovei“. Ilgainiui gudų bajorų įtaka valstybėje didėjo ir, laikotarpio pabaigoje (XVIII a.), jie valstybę valdė kartu su lietuviais, nors vienų ir kitų proporcijos yra istoriografinių ir nacionalinių ginčų objektas. Galima drąsiai sakyti, kad lietuvių ir baltarusių integraciniai procesai, ypač valstybės valdymo lygmenyje, buvo daug intensyvesni nei Tičino žemėse. XVIII a. labai aiškiai, tiek politiškai tiek kultūriškai, galima buvo atskirti tičinietį italą nuo jį administravusio Šveicarijos vokiečio. Tuo tarpu LDK, skirtumas tarp bajorų – etninio lietuvio ir gudo – buvo beveik išnykęs. Su menkomis išimtimis, tiek vienas tiek kitas kalbėjo lenkų kalba ir laikė save lietuviais, ne etnine bet pilietine šio žodžio prasme. Lietuvių ir baltarusių valstietija, suprantama, labai stipriai kontrastavo. Kultūra, kalba ir papročiai buvo iš esmės skirtingi. Nors ir vyko asimiliacijos procesai slavų naudai, abi tautybės kultūriškai iš esmės liko izoliuotos viena nuo kitos. Tačiau šių žmonių palyginimas su Tičinu sunkiai įmanomas, nes tokios baudžiavos kaip LDK, kai valstiečiai buvo netekę asmeninių teisių, pririšti prie žemės ir atiduoti bajoras, Tičine nebuvo. Čia žmonės turėjo judėjimo ir laisvo disponavimo turtu teises.

XVI-XVIII a. Tičino italams Šveicarija buvo užkariautoja ir valdytoja. Kadangi aukščiausia valdžia buvo deleguojama iš vokiškakalbių žemių, jie negalėjo šios valstybės laikyti „sava“. XVIII-XIX a. sandūroje ši situacija iš esmės pasikeitė. Pripažinus Tičino savarankiškumą ir visateisiškumą, Konfederacija tapo „sava“. LDK atveju situacija buvo daug sudėtingesnė. Nors stačiatikiai baltarusiai įvairiais laikotarpiais būdavo diskriminuojami ir jiems trukdoma pakliūti į aukščiausius valstybės valdymo sluoksnius, tačiau LDK buvo „jų“ valstybė, kurią jie kartu su lietuviais, kurių iš esmės niekada nelaikė okupantais, valdė ir gynė. Tik XIX ir XX a., dėl Rusijos intervencijos, LDK pradėta vaizduoti kaip baltarusių engėja, kaip nenatūralus gudų „apvalkalas“, kuriuo reikia atsikratyti grįžtant į „natūralią“ visų slavų vienytojos Rusijos imperiją.

Lygindami su Lietuva ir Baltarusija, Šveicarijos italų istoriją galime pavadinti „be traumine“. Nuo XVI a. pradžios Šveicarija nekariavo didelių karų. Nors kartas nuo karto kildavo vietinių neramumų (ypač religinių karų laikotarpyje, XVI-XVII a.), tačiau nei vietinės nei užsienio kariuomenės nepaliko savo neigiamo gilaus atspaudo gyventojų atmintyje. Atminkime, jog XIX ir XX a. Šveicarijoje tapo išskirtiniais visos Europos mastu – svarbiausi kariniai konfliktai ją aplenkė. Klestėjo referendumai, kuriais buvo sprendžiami įvairaus svarbumo valstybės klausimai. Italakalbė Šveicarija netapo išimtimi. Tokiu keliu einant Tičinas liko Šveicariškas, o trys Graubiundeno valdyti slėniai (Valtelina, Bormijus ir Kjavena) savo noru paliko Konfederaciją. Šis atskilėlių pasirinkimas iki šiol „slegia“ tų slėnių gyventojus ir didina tičiniečių patriotizmą ir lojalumą Šveicarijai.

Lietuvos ir Baltarusijos istorijos šiuo požiūriu buvo diametraliai priešingos. Karai šį regioną alino nuo viduramžių, o XVII a. „Tvanas“ ir XX a. krizės paliko labai gilų atspaudą gyventojų istorinėje atmintyje. Šiandieninei situacijai, tautiniams naratyvams, ypač svarbūs yra XX a. pokyčiai – Pirmasis Pasaulinis karas, Sovietų Rusijos sukūrimas ir Pirmoji Lietuvos Respublika, Antrasis Pasaulinis karas, Sovietų valdymas bei nepriklausomybė. Visi šie įvykiai iš esmės keitė politinę, visuomeninę ir kultūrinę situaciją Lietuvoje ir, atitinkamai, Baltarusijoje. Šveicarijoje nieko panašaus nebuvo. Labai svarbu yra tai, kad visų šių politinių kataklizmų pasėkoje, Lietuvos ir Baltarusijos praeities pasakojimas net kelis kartus XX a. buvo perrašomas. XIX ir XX a. pradžioje sukurtas ir išplėtotas, Sovietų okupacijos laikais jis buvo modifikuotas ir adaptuotas „socialistinei tikrovei“, o po 1990 m. naujai formuojamas, atsižvelgiant į pasikeitusią geopolitinę situaciją. Lietuvos požiūriu – tai Lenkijos kaip sąjungininko o ne kaip priešo statuso kaita, Rusijos kaip grėsmių šaltinio iškilimas ir t.t.; Baltarusijos atveju – sudėtingos kompromiso paieškos tarp primestų Rusijos įtakų ir lietuviškai-lenkiško-europietiško pasirinkimo. Matome, kad Šveicarijos italams tokios problemos yra svetimos ir, tikriausiai, sunkiai suvokiamos. Turėdami tokias patirtis, lietuviai daug geriau už šveicarus supranta frazes „praeitis kinta“ arba „istorijos perrašymas“.

Tičino italai išvengė dar vienos „trauminės“ patirties. Taip kaip lietuviams ar baltarusiams, jiems nereikėjo atgimti, arba „naujai užgimti“. Niekada nepersekioti religiniu ir tautiniu pagrindu, tičiniečiai, pakrikštyti dar Romos imperijos laikais, sunkiai gali įsivaizduoti ką lietuviams ir baltarusiams reiškė nuo XIV-XV a. vykusios religinės reformos, kai pradžioje buvo diegiama katalikybė, po to – unitarizmas (baltarusių žemėse), o XIX a. atėję rusų okupantai diegė stačiatikybę. Sunkiai suprantamos ir XIX-XX a. permainos, kai reikėjo savo tautiškumą ginti nuo lenkų ir rusų. Du šimtai metų gynimosi negalėjo nepalikti savo pėdsako istoriniame mąstyme. Net keli, XX a. 4-5 dešimtmečiuose įvykę, baltarusių inteligentijos „valymai“ gerokai pristabdė savarankiškos tautinės minties vystymąsi. Lietuvoje, labai panašiai, kultūrinis ir politinis elitas buvo nualintas V ir VI dešimtmečio pradžios trėmimų, partizaninio karo ir emigracijos, nors čia nuostoliai buvo mažesni nei Baltarusijoje, kur jo paprasčiausiai neliko. Lietuvoje „apgultos tvirtovės“ vaizdinys stipriai įsišaknijęs mentalitete ir veikia ne tik kalbą, kultūrą, politiką bet ir pasakojimus apie praeitį nepalyginamai intensyviau nei Šveicarijoje.

Atskiro komentaro reikalauja „demokratinė apsisprendimo laisvė“, kuria garsėja Šveicarija. Tičino piliečiai mėgaujasi labai plačiomis teisėmis spręsti savo krašto politinius, ekonominius ir kultūrinius reikalus pastaruosius du šimtus metų. Šiuo požiūriu, Lietuvos ir Baltarusijos situacija yra priešinga. „Bajorų demokratijos“ fenomenas, egzistavęs Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI-XVIII a., kraštą buvo įstatęs į laisviausių ir demokratiškiausių Europos valstybių tarpą. Nors valstietija buvo pilnai izoliuota, tačiau iki 10% visuomenės sudaranti save reguliuojanti ir valstybę valdanti bajorija tam laikui buvo labai didelis skaičius. Lietuvos Statutai, publikuoti XVI a. ir laikomi vienu svarbiausių ne tik Lietuvos bet ir Baltarusijos intelekto kūrinių, tapo šio fenomeno paminklais. Kaip tik tuo metu, kai Tičinas tapo laisvu ir demokratišku, Lietuva ir Baltarusija pakliuvo į autoritarizmo, diktatūros ir netgi totalitarizmo pinkles, kurios senąją laisvės ir demokratijos tradiciją rovė ir išrovė su šaknimis per XIX a. ir didžiąją XX a. dalį.

Šioje vietoje peršasi dar viena Tičino ir LDK istorijos paralelė. Istorikas Bernardino Croci-Maspoli komfortišką situacija tarp įvairių Šveicarijos tautų aiškina tuo, kad faktiškai visos jos yra mažumos. Net vokiečiai, kurie sudaro didžiąją daugumą gyventojų yra tarpusavyje taip kultūriškai susiskaldę, kad vos supranta vieni kitų dialektus, o politinė kantonų autonomija dar labiau didina lokalumo, o ne vienijimosi tendencijas. Dominuojančio etnoso nebuvimas išskiriamas kaip vienas svarbiausių Didžiosios Kunigaikštystės bruožų. Skirtingos tautos ir religijos rado savitą sugyvenimo būdą, kurį mes šiandien dažnai vadiname „tolerancija“ ar „bajoriška demokratija“, panašiai kaip tai įvyko Šveicarijoje.

Daugiau nei du šimtus metų egzistuojanti plati ekonominė, kultūrinė ir politinė autonomija nesudarė jokio akstino Tičino gyventojams neigiamai žiūrėti į centrinę valdžią. Tai ženkliai sumažino trintis nacionaliniu pagrindu. Tradiciškai pilietiniu, o ne tautiniu pagrindu sukurta Konfederacija, nulėmė, kad tautybė nėra esminiu kriterijumi sprendžiant apie žmones. Faktiškai, šiandien Tičino italus kur kas labiau erzina iš šiaurinės Italijos kas dieną šimtai tūkstančių darbo migrantų kertančių sieną, nei iš Ciuricho atvažiuojantys paatostogauti vokiečiai. Dar pridėkime tai, kad Tičinas Šveicarijos vokiečių akimis yra jų valstybės sudedamoji dalis, tuo tarpu kantono gyventojams – tai jų tėvynė, nors ir esanti bendroje Konfederacijoje. Taigi, Tičinas priklauso ir vieniems ir kitiems. Toks dalijimasis LDK praeitimi, kaip matome Lietuvoje XX a. ir ypač pastaraisiais metais, sunkiai įsivaizduojamas tiek su Lenkija tiek su Baltarusiją. Tičino pilietiškumo tradicija nulėmė ir istorijos dėstymą mokyklose. Sekant decentralizacijos ir laisvo pasirinkimo logika bei autonomija, vidurinių mokyklų mokytojai patys pasirenka kaip ir ką dėstys mokinukams. Niekas nekalba apie centralizuotų istorijos mokymo programų egzistavimą, be kurio nesuprantama Lietuvos ir Baltarusijos Švietimo sistema. Visuotinių baigiamųjų ir stojamųjų istorijos egzaminų Šveicarijoje iš viso nėra, taip eliminuojant masinį „vienos tiesos“ skiepijimo ir indoktrinavimo procesą, o tuo pačiu skatinant kritinės ir lokalios istorijos propagavimą. Iškalbingi G. Buffio, Tičino Švietimo departamento direktoriaus, žodžiai vieno iš istorijos vadovėlių įvade, kurių esmė yra ta, kad globaliame pasaulyje tičiniečiai neturi pamiršti savo krašto, iš kurio kilo, istorijos. Lokali gimtųjų vietų istorija ir kultūra visada lieka svarbios net ir (o gal, ypač) tokiose pilietiškai suformuotose valstybėse kaip Šveicarija.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo kuriama ir palaikoma pilietiškumo o ne tautiniu pagrindu. Tautinių ir religinių persekiojimų čia būta daug mažiau nei kitose Europos valstybėse. Taigi, LDK stovėjo ant tų pačių pagrindų kaip Šveicarijos Konfederacija per visą jos gyvavimo laikotarpį. Vėliau, Cz. Miłoszo žodžiais tariant, XIX ir ypač XX a. Lietuva virto filologine, o ne pilietine tauta. Daug svarbesniu dalyku nei pilietiškumas, tapo kalba, papročiai ir kultūra. Kitų kultūrų atstovai lietuviams tapo svetimi arba net priešai. Ilgaamžiai sąjungininkai lenkai – mirtinais priešais išliko beveik per visą XX a., o ilgaamžiai bendrapiliečiai baltarusiai – tapo ignoruojami, o XX-XXI a. sandūroje supriešinti su lietuviais. Čia jau nekalbama apie kitas artimesnes ir tolimesnes tautas – rusus, vokiečius, latvius, estus – kurie arba laikomi svetimais, pavojingais arba ignoruojami, nepaisant ilgesnių ar trumpesnių bendros istorijos ir, kai kada net valstybingumo, patirčių. Žvelgiant iš šios perspektyvos, paradoksalu bet logiška, kad lietuviai šiandien smerkia lenkus ir baltarusius už bandymus „pagrobti“ istoriją. Tai kas anksčiau buvo bendra pilietiškoje valstybėje, tas tapo atskirta tautiniuose dariniuose. Atvirkščiai Tičine – Šveicarijos italai pyksta net ant kraštiečių vokiečių bet ant Italijos, kad ši savinasi „jų istoriją,“ nepaisant to, kad ir vieni ir kiti kalba ta pačia kalba ir iš esmės priklauso tai pačiai kultūrai. Svarbiausia čia tampa ne kultūra, o tai kad vieni ir kiti gyvena skirtinguose politiniuose dariniuose su savo ilgomis tradicijomis.

Vienas geriausių lietuviško ir tičinietiško susierzinimo pavyzdžių – tai oficialios Tičino delegacijos nusistebėjimas 2014 m. vizito į Vilnių metu, prie Valdovų rūmų pamačius lentelę, kurioje Kostantė Tenkala, kilęs iš nedidelio Tičino miestelio Bisonės (it. Bissone), yra įvardytas kaip „italas“, o ne kaip „Šveicarijos italas“. Panašų neskonį burnoje pajunta lietuviai, kai Melidėje (it. Melide), kitame Tičino miestelyje, esančiame priešingoje Lugano ežero pusėje nei minėtoje Bisonė, ant Šv. Nukryžiuotojo (S. Crocefisso) koplytėlės sienos pamato memorialinę lenta, kurioje parašyta, kad jos statytojas buvo Mateo Kastelis (apie 1560-1632), „Lenkijos karaliaus architektas“. Nuo mokyklos laikų yra žinoma, kad tuo metu valdęs Zigmantas Vaza buvo ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos valdovas, be to, Mateo Kastelis kai kurių tyrinėtojų laikomas svarbiausiu vieno žymiausių Lietuvos architektūros paminklų – Šv. Kazimiero koplyčios Vilniaus katedroje – architektu.

Šis tekstas yra nežymiai modifikuota didesnio straipsnio dalis, atspausdinta kolektyvinėje monografijoje „Tautiniai naratyvai ir herojai Vidurio-Rytų Europoje po 1989 m.“ (Kaunas, 2015 m.)