Kodėl J. Pilsudskis niekuomet Lietuvoje nebus laikomas didvyriu?

Pilsudskių giminės šaknys siekia viduramžių Žemaitiją. Juzefas Pilsudskis (1867-1935) gimė Zalave, nedidelėje šiandieninės Lietuvos Respublikos vietovėje šalia Švenčionių prie Baltarusijos sienos. Jo širdis palaidota Vilniuje, Rasų kapinėse. Greta Česlovo Milošo, Jerzy Giedroyco ir Gabrieliaus Narutavičiaus – tai vienas iš tų istorinės Lietuvos vyrų, kurie iš esmės pakoregavo XX a. Lenkijos raidą. Besibaigiant Pirmajam Pasauliniam karui jis tapo faktiniu Lenkijos vadovu ir tokiu išliko iki pat savo mirties. Tai žymiausias XX a. Lenkijos politikas ir nekvestionuojamas tautos didvyris. Jo dėka 1920 m. prie Varšuvos lenkams pavyko sustabdyti bolševikų agresiją ir tai didžia dalimi nulėmė besikuriančių nepriklausomų vidurio-rytų Europos valstybių išlikimą, tame tarpe ir Lietuvos.

Lietuvių požiūriu, J. Pilsudskis nėra joks didis politikas. Esmė tame, kad būdamas išskirtiniu strategu ir geopolitiku, didžiausiomis Lenkijos o ir visos vidurio-rytų Europos grėsmėmis jis laikė Rusiją ir Vokietiją. Vienintelis būdas joms atsispirti – sukurti plačią konfederaciją, besitęsiančią nuo Juodosios iki Baltijos jūros. Lietuviams tokios jungtinės valstybės idėja nepatiko. J. Pilsudskio fatališkas bandymas „paspausti“ kaimynus surengiant L. Želigovskio „maištą“ ir užimant Vilnių tik dar labiau komplikavo situaciją. Lietuvių traktuojamas kaip klastingas ir nedoras ilgaamžės Lietuvos sostinės užėmimas, reiškė mirtiną konfliktą su Lenkija, kuri nuo XIV iki XIX a. buvo svarbiausia sąjungininke. Lietuviai norėjo turėti savo tautinę valstybę, kūrė ją lenkams priešiškoje dvasioje ir nepaisė visų geopolitinių grėsmių, kurios 1939-1940 m. išsipildė pagal patį juodžiausią J. Pilsudskio scenarijų.

2017 m. gruodžio mėnesį Vilniaus miesto Rotušėje buvo surengta mokslinė konferencija. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje, skirta J. Pilsudskio asmenybei. Vienas svarbiausių iniciatorių ir organizatorių buvo Lietuvos istorijos institutas. Tarp pranešėjų – T. Venclova, A. Bumblauskas, R. Valatka ir daug kitų žymių Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų bei intelektualų. Baigiamosios diskusijos moderatorius A. Nikžentaitis meistriškai pastatė į labai nepatogią padėti dviejų valstybių prelegentus – lietuvių paprašė pasakyti viską ką žino gero apie šį lenkų didvyrį, o lenkams – viską ką blogo. Šių žmonių, tikriausiai, niekas niekuomet taip nėra klausęs, nes lietuviai iš esmės žino jį tik iš neigiamos su Vilniaus užgrobimu susijusios pusės, o lenkai – tik iš teigiamos, kaip tautos ir valstybės gelbėtoją ir kūrėją. Visa tai rodo, jog lietuviai nebijo, pasitiki savimi ir gali kalbėti net apie tokias problemiškas asmenybes, kaip Pilsudskis. Tiesa, po konferencijos pasirodęs A. Nikžentaičio straipsnis atidengė tam tikras organizacines šio renginio problemas, ypač neadekvatų Lietuvos politikų ir valstybininkų kišimąsi, kurių giluminės priežastys yra mentalinės, nulemtos komplikuotų abiejų tautų santykių.

Prieš nugrimztant į drumstus abipusių santykių aptarimo vandenis, reikia konstatuoti kad abiejų valstybių buvimas Europos Sąjungoje ir NATO, atviros sienos, bei demokratinė ir pro-vakarietiška orientacija kloja labai pozityvius bendravimo pamatus. Tačiau klausiame, ar nuo 1990 m. pasikeitusi geopolitinė situacija, bendra politinė ir saugumo erdvė, lietuvių ekskursijos į Lenkijos slidinėjimo kurortus, Prūsijos pilis, ežeringą Mozūriją, Suvalkų parduotuves ir Varšuvos supermarketus yra pakankama tam, kad gilios ir sudėtingos XX a. pirmos pusės įrėžos būtų išnaikintos?

2018 m. sausio mėnesį nusprendžiau apklausti Kauno ir Vilniaus mokyklų dvyliktokus (IV gimnazijos klasė). Pasirinkau keturias lietuviškas gimnazijas. Tam, kad nebūtų bereikalingų nesusipratimų, pavadinsiu jas taip: „meninės pakraipos“, „prestižinė“ ir „eilinė“ Kaune, bei viena Vilniuje, kurią galima būtų vadinti „prestižine“. Aišku kad ši apklausa nėra išsami, tačiau tam tikrus orientacinius paskutinių metų moksleivių įsivaizdavimus galime neblogai matyti. Dauguma šių moksleivių stos į universitetus ir laikys istorijos egzaminus. Vėliau su istorija didžioji jų dalis nieko bendro neturės, todėl dabar įskiepytos nuostatos liks ilgam kaip svarbi jų asmenybės ir identiteto dalis. Galima sakyti, kad ši jaunimo grupė yra ne tik šiandienos bet ir artimiausios ateities Lietuvos nuostatų veidrodis.

Tam tikri šios apklausos rezultatai nuteikia pozityviai. Lenkija yra traktuojama kaip neabejotinai draugiška Lietuvai šalis, o lenkų mažuma Lietuvoje kaip integrali valstybės ir kultūros dalis, o ne kaip atvykėliai ir svetimkūnis. Būtent pastaroji nuostata ilgą laiką XX amžiuje buvo diegiama per Lietuvos istorijos knygas ir vadovėlius, siekiant įrodyti Lietuvos lietuviškumą ir lenkų skverbimosi nepagrįstumą. Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo ir demokratijos susikūrimo, ilgametis pilietinės, o ne kalbinės ar kultūrinės, bendruomenės akcentavimas davė vaisius ir lenkų mažuma iš esmės laikoma visaverčiais bendrapiliečiais. Ypač tai ryšku tose gimnazijose, kuriose vaikai buvo atrinkti per stojamuosius egzaminus (minėtoji Vilniaus gimnazija, Kauno „prestižinė“ ir Kauno „meninės pakraipos“). „Eilinėje“ Kauno gimnazijoje, kur nebuvo rimtos stojimo kartelės, vienodas moksleivių skaičius lenkų mažumą Lietuvoje pavadino „integralia valstybės ir kultūros dalimi“ ir „atvykėliais bei svetimkūniais“. Galbūt tai yra ženklas, jog pozityvesnis lenkų mažumos traktavimas koreliuoja su aukštesnio lygio išsilavinimu.

Tikriausiai, su išsilavinimo lygiu susijusi ir garsioji „W“ problema. Lietuvos Seimas jau daug metų, nepaisant vietos intelektualų ir Lenkijos valstybės spaudimo, nedrįsta Lietuvos lenkams leisti rašyti savo pavardžių kai kuriomis lenkiškomis raidėmis, kurių nėra lietuvių abėcėlėje. Ši istorija jau įgauna kliedesių ir absurdo teatro formą, ypač kai priešininkai pradeda aiškinti, jog dėl naujos raidės Lietuva praras savo kalbą, kad bus neįmanoma suprasti „lenkiškomis“ raidėmis parašytų pavardžių ir kad lenkai galų gale išstums lietuvius iš Lietuvos arba bent jau Vilnijos. Dauguma trijų „aukštesnio lygio“ mokyklų moksleivių dalis nesutinka su Lietuvos Seimu ir pritaria „W“ naudojimui, nematydami čia didesnės problemos. Tik „eilinėje“ Kauno mokykloje nesutinkančiųjų yra beveik du kart daugiau nei pozityviai į tai žiūrinčiųjų. Empatijai išugdyti reikia daugiau intelektualinių pastangų ir resursų nei antipatijai. Tokių „eilinių“ mokyklų Lietuvoje yra gerokai daugiau nei „prestižinių“, todėl ši apklausa gerai iliustruoja tai kas dedasi Lietuvoje: kai kultūrinis ir intelektualinis elitas iš esmės pritaria „W“, didžiąją tautos dalį atstovaujantis Seimas iš paskutiniųjų priešinasi ir… laimi.

Pagalvojau: jeigu dauguma lietuvių laiko lenkų mažumą integralia valstybės ir kultūros dalimi, tuo labiau kad lenkiškai kalbantieji LDK aptinkami jau nuo XV ir ypač gausiai nuo XVI a., galbūt galima užklausti dar radikaliau. Ar jie sutiktų kad lenkų kalba būtų įvesta kaip antra valstybinė tose teritorijose, kur ši mažuma sudaro daugumą? Atsakymas vienareikšmiškas ir be jokių abejonių – ne. Ši nuostata neturėtų stebinti. Kad ir kas būtų parašyta Konstitucijoje, XX a. Lietuva – tai etninis, o ne politinis kūnas. Kalba išlieka svarbiausiu identiteto ramsčiu ir jokios nuolaidos čia negali būti daromos, nepaisant paradoksalaus visuotinio pripažinimo, jog lenkų mažuma yra „sava“.

XX a. lietuviams kalba yra tapusi sakraliniu objektu. Jos išsaugojimas XX a. pradžioje ir gynyba likusioje XX a. pusėje yra tapę nacionaliniu mitu. Kokia dar XXI a. civilizuota tauta drįsta taip drastiškai suvaržyti savo kalbą kaip XXI a. Lietuva? Paranojiška išnykimo baimė stumia kalbą į beprasmių ir žalingų biurokratinių apribojimų ir suvaržymų bedugnę. Nepaisant pro-demokratinių ir iš LDK laikų atsimenamų tolerancijos nuostatų, vis dėl to lietuvis yra tik tas, kuris kalba lietuviškai, o dar geriau, jei ir jo tėvai kalbėjo šia kalba. Didžiuojamasi kalbos archaiškumu ir, kaip teigiama, plačiai pripažįstamu jos grožiu. Tūkstančius metų į praeitį besidriekiančios šaknys ir ausiai miela estetika yra neabejotinos vertybės, tapusios svarbiu lietuviško identiteto dėmeniu.

Jei grožis ir skambesys yra svarbu, tai kaip tuomet šiame fone atrodo lenkų kalba? Atsakymas gana aiškus – lietuviams lenkų kalba yra bjauri. Sakoma, kad joje per daug priebalsių ir skamba ji blogai. Tokios pat nuostatos vienareikšmiškai dominuoja ir tarp apklaustų moksleivių. Sunku rasti lietuvį, kuris pasakytų, kad lenkų kalba jam yra graži. Tai neabejotinai yra viena priežasčių dėl kurių moksleiviai, jei būtų pasirinkimas tarp lenkų ir rusų, rinktųsi mokytis pastarąją. Akivaizdu, jog svetimos kalbos ir kultūros vertinimas, jos gražumas ar negražumas yra nulemta ne kažkokių objektyvių faktorių, o auklėjimo ir kultūrinės aplinkos. Tai jog rusų kalba ir kultūra lietuviams yra gerokai patrauklesnė nei lenkų yra nulemta daugybės istorinių ir mentalinių priežasčių. Viena iš jų yra postkolinijiniai lietuvių kompleksai, kurie verčia lankstytis buvusiam ilgaamžiui okupantui nepaisant to kad jau viena pilna karta užaugo laisvėje. Kita priežastimi galėtų būti J. Pilsudskio įvykdytas Vilniaus užgrobimas ir paliktas gilus randas, kurio nesugebėta užgydyti net po daugiau nei pusės šimti metų. Šiuo atveju Vilniaus praradimas atrodo buvęs daug skausmingesnis nei 50 metų trukusi Lietuvos okupacija, trėmimai, masiniai žudymai ir partizaninis karas. Bjaurėjimasis kalba daugelį atgraso nuo jos mokymosi, o tuo pačiu nuo domėjimosi kaimynine valstybe, jos kultūra ir įvairiapusiais santykiais. Tai stiprina negatyvius stereotipus apie šalį ir šią tautinę mažumą Lietuvoje.

Bjaurėjimasis kalba, tikriausiai, bent jau pasąmonės lygmenyje, yra susijęs su tvirtu lietuvių įsitikinimu, jog lenkai praeityje Lietuvai daugiau kenkė nei padėjo. Nuo trečdalio iki pusės visų apklaustųjų teigė būtent taip. Tų, kurie tvirtino, jog lenkai praeityje daugiau padėjo nei kenkė, buvo beveik du kartus mažiau. Tai neturėtų stebinti, nes nuo tarpukario Lietuvos istorija buvo rašoma būtent tokioje nuotaikoje. Mindaugo, Gedimino ir Algirdo laikais gyventa aukso amžiuje, o nuo Jogailos, Lietuvai vis artėjant prie Lenkijos, valstybė nuolat smuko. Liublino unija kartais tiesiog įvardijama kaip „katastrofa“, o abiejų tautų bendras projektas galų gale privedė prie Lietuvos sulenkėjimo ir valstybės griūties XVIII a. pabaigoje. Kaip įmanoma susidaryti kitokią nuomonę nuolat susiduriant su tokio tipo retorika, kuri ypač įsišaknijusi mokymo programose? Keista, kad tokiame fone palyginus daug mokinių pažymėjo jog Lenkija praeityje padėjo arba išliko neutralūs. Stereotipiškai, lietuvių mokiniai J. Pilsudskį visuomet vertina gerokai blogiau nei Jonušą Radvilą, kuris XVII a. viduryje nutraukė „pragaištingą“ uniją su Lenkija ir užmezgė naują su Švedija. Lietuvoje tautos ir valstybės didvyris, Lenkijoje šis Radvila yra laikomas vienu didžiausių visų laikų išdaviku.

Kokios visų šių nuostatų pasekmės? Ar dešimtmečius stringantys Rail Baltic ir Via Baltica projektai nėra visa to išdava? Kodėl Lietuva nesugeba susitvarkyti vienintelio savo kelio į Europą, nepaisant intensyvios ekonominės ir politinės integracijos į ES? Kodėl 2018 m. traukiniu iš Vilniaus į Varšuvą reikia važiuoti su mažiausiai 2 persėdimais, o kelionė trunka apie 7 val.? Kita rimta problema lenkų mažumos padėtis Lietuvoje. Jausdamasi diskomfortiškai lietuvių apsuptyje ir negaudama tos paramos kurios tikisi iš Lenkijos, kuri suprasdama strateginę Lietuvos reikšmę nenori eiti į gilų konfliktą su Lietuvos valstybe, ji natūraliai gynybos ieško Rusijoje. Kaip vertinti tai jog, turbūt, svarbiausias Lietuvos lenkų lyderis V. Tomaševskis prisisega georgijaus juostelę? Ar tikrai lietuviai nėra padarę jokių klaidų savo santykiuose su lenkakalbiais, kurie šioje šalyje ir šiame krašte gyveno jau tiek šimtų metų? Tęsiant Lietuvoje aktyviai eskaluojamą Rusijos temą: kodėl rytinio kaimyno grėsmės akivaizdoje (kad ir 2017 m. ZAPAD pratybų kontekste) Lietuva nesuintensyvino savo karinio bendradarbiavimo su Lenkija – artimiausia didele šalimi, galinčia greičiausiai ateiti į pagalbą, – turint galvoje dar ir abiem valstybėms aktualią „Suvalkų koridoriaus“ problemą?

Kodėl lenkų turistiniai srautai į Lietuvą, aplankyti buvusias istorinės Lenkijos žemes, yra nepalyginimai didesni, net žvelgiant proporcingai gyventojų skaičiui, nei lietuvių į „savo buvusias žemes“ Lenkijoje? Juk žvelgiant iš laiko perspektyvos, Lenkijos šiaurės-rytinė dalis LDK priklausė daug ilgiau nei Klaipėda, o Varšuva buvo ta vieta, kur mes rinkome savo valdovus daugiau nei 200 metų! Tokios kelionės – tai geriausias būdas pažinti savo praeitį ir tokiu būdu atsikratyti dabarties problemų. Aišku, jei tai atliekama profesionaliai ir kritiškai. Dar galime paklausti, kodėl nei Lietuvos bibliotekose nei knygynuose nerasime nei vienos lietuvio autoriaus parašytos „Lenkijos istorijos“, o tuo labiau jos vertimo iš lenkų kalbos? Vietoje to, deja, nesunkiai rasime apie 1000 psl. siekiantį dvitomį „Juodieji Lietuvos istorijos puslapiai: Lenkų skriaudų lietuviams istorija“ (Vilnius, 2011 m.).

Kokia galima išeitis iš šios situacijos? Akivaizdu, jog kažkaip reiktų atsikratyti „istorijos naštos“, nes būtent ji, o ne dabartinė geopolitinė ar kultūrinė situacija kuria problemas. Tai galima būtų padaryti dvejopai – ugdant kritinį mąstymą arba keičiant Lietuvos istorijos akcentus, kurių mokoma mokyklose ir kurie cirkuliuoja masinėse informavimo priemonėse. Abi strategijos sunkiai įvykdomos. Nei Švietimo ministerija nei mokyklos nėra pasirengusios kritinio mąstymo įvedimui mokyklose, kurios yra orientuotos į „tiesų“ kalimą ir iš esmės skirtos indoktrinacijai. Kritinis mastymas reikalauja resursų bei pasitikėjimo akademiniu pasauliu. Kai viso to nėra, belieka rinktis ar liksime prie senų, XX a. pradžią siekiančių, subjektyvių pasakojimų ar skiepysime kažkokius naujus. Jei norime bent kažką pakeisti, reikia rinktis antrą variantą. Pasirinkus šį kelią, reiktų vengti neigiamų faktorių hiperbolizavimo: mažiau kalbėti apie Pilsudskio „žalą“, Jonušo Radvilos „žygdarbį“, Vilniaus praradimo „skausmą“ arba lenkų „vykdytą LDK asimiliaciją.“ Vietoje to, pabrėžti tuos Lietuvos praeities faktus ir tas asmenybes, kurios skelbia pozityvią žinią apie Lenkiją. Tai galėtų būti istorinių įvykių, kai lietuviai kartu su lenkais kūrė ir gynė savo valstybę, akcentavimas (kova su rusais, turkais ir vokiečiais; parlamentarizmo ir laivės tradicija), arba tokių žmonių kaip Jogaila ar Adomas Mickevičius iškėlimas. Nors šie du personažai vertinami iš esmės pozityviai, tačiau Jogailos (blogas, nes susidėjo su lenkais) ir Vytauto (geras, nes kovojo prieš lenkus) priešstata tradiciniame Lietuvos istoriniame pasakojime ir Mickevičiaus baltarusiškas-lenkiškas-lietuviškas tapatumas gali pasirodyti per daug painus, konfliktinis ir gluminantis. Tikriausiai, labiau tiktų Česlovas Milošas, kuris jau dabar įtrauktas į mokymo programas ir moksleivių vertinamas stebėtinai pozityviai. Nors rašė lenkiškai ir angliškai, bet laikė save lietuviu ir jo tekstai iš esmės sukosi apie didingą istorinę Lietuvos civilizaciją, kuri glaudžiai susijusi su ilgaamžiu partneriu – Lenkija.

Kaip gi, galų gale, su J. Pilsudskio didvyriškumu Lietuvoje? Jeigu Lietuva toliau liks prie savo istorinio pasakojimo, kuris buvo sukurtas tarpukaryje esant karo stoviui su Lenkija ir kurio antilenkiškus momentus noriai palaikė sovietai, šis asmuo ir toliau liks viena tamsiausių artimos praeities figūrų. Jeigu vis dėl to istorinis pasakojimas bus šiek tiek modifikuotas į pro lenkišką pusę, bet toliau akcentuojama kalbos ir lietuviškumo svarba, J. Pilsudskis bus pamirštas arba „minkštai“ marginalizuotas. Vienu ir kitu atvejais jis niekaip netaps didvyriu Lietuvoje. Jeigu atsitiks taip, kad Lietuva pasuks kritikos ir esminio savo praeities peržiūrėjimo keliu tuomet … aš nežinau kas bus. Bet šis kelias, bent jau artimiausius 50 metų, labai mažai tikėtinas.

2011 m. dabar jau neegzistuojantis vaistinių tinklas „Litfarma“ sutiko atspausdinti mano nedidelį tekstą, kuriame aiškinau neigiamo lietuvių nusistatymą lenkų atžvilgiu priežastis. Pradėjau nuo to, kad lietuviams lenkų kalba yra negraži. Antagonizmo priežasčių ieškojau ne tik J. Pilsudskio įvykdytame Vilniaus užgrobime bet ir carinės bei sovietų Rusijos veikloje. Rusija visuomet buvo suinteresuota lietuvių ir lenkų konfliktu, nes kai drauge, šios dvi šalys nuo XVI a. petys į petį kovojo su rytų agresoriumi. Lenino ir Stalino Rusija niekuomet nepripažino lenkų įvykdytos Vilniaus okupacijos. Paradoksaliai, lietuvių nacionalizmas nuo tarpukario rado natūralų sąjungininką Rusijoje. Šie nemokami reklaminiai lankstinukai buvo atspausdinti dešimttūkstantiniais tiražais ir išmėtyti į pašto dėžutes visoje Lietuvoje. Reakcija buvo labai įvairi. Ypač pasipiktinę buvo tie lietuviai, kurie įsitikinę, jog niekas lenkų Lietuvoje neskriaudžia ir kad pastarieji patys kalti nes nenori mokytis lietuviškai. Daug buvo tokių, kurie sakė, kad lenkams „taip ir reikia“ t.y. kad lietuvių priešiškumas yra pagrįstas. Lenkų tautinė mažuma, suprantama, džiaugėsi šiuo tekstu ir net persispausdino jį savo laikraštyje su prierašu skelbiančiu jog „vaistinė ėmėsi gydyti lietuvius.“ Įdomu, kad viena žmogaus teisių gynimo organizacija, įsikūrusi Lietuvoje, atsiuntė „Litfarmai“ padėką už žmogaus teisių gynimą…