LDK sala – Vandžiogala

Žaviuosi Vandžiogala. Čia bent tris-keturis šimtus metų sugyveno lietuviai, lenkai ir žydai. Tai buvo tipiškas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestelis. Tokį subtilų trijų tautų sugyvenimo pavyzdį retai kur rasime. Vakarų Europa visuomet buvo daug priešiškesnė kitaip atrodantiems ir kitaip kalbantiems nei Lietuva. Kaip tik dėl to lietuviai šiandien visai pagrįstai didžiuojasi esanti vienintelė Europos tauta, turinti daugiau nei 700 metų tolerancijos istoriją. Vandžiogaloje ši harmonija išliko iki mūsų dienų. Miestelyje nėra įspūdingų architektūros paminklų, gamyklų ar gamtos turtų, kuriuos galima būtų parodyti turistams ir kurie jį garsintų. Tačiau kultūrine prasme - tai Europos masto fenomenas ir jei jis būtų tinkamai suprastas ir parodytas kitiems, miestelis tikrai susilauktų išskirtinio dėmesio.

LIETUVA – tai lietuviai, baltarusiai, lenkai, žydai, vokiečiai, totoriai, škotai ir dar begalės kitų. Nei viena tautybių nesudaro ženklios daugumos. Čia sugyvena katalikai, stačiatikiai, liuteronai, unitai, judėjai, musulmonai ir kalbama bent penkiomis skirtingomis kalbomis bei daugeliu dialektų. Tai kraštas iš kurio sava valia niekas neemigruoja, o užsieniečiai stebisi čia egzistuojančia teise, tolerancija, decentralizuota savivalda ir liberalia valdymo santvarka.

LIETUVA – būtent taip ji atrodė ne vieną šimtų metų. Dabar jos tokios nėra.

Tačiau senosios Lietuvos salos yra likę. Tai kai kurie intelektualai, politikai ir netgi „paprastų“ žmonių bendruomenės, tokios kaip VANDŽIOGALOJE.

Vandžiogaloje yra žmonių, kurie atsimena savo krašto praeitį. Kalba lenkiškai, laiko save lenkais, lietuviais, vietiniais. Jie švenčia Lenkijos nepriklausomybės dieną, gegužės 3 d. Konstitucijos šventę, o taip pat vasario 16 ir kovo 11. Pasikviečia 10 autobusų iš Lenkijos, kurie vaikšto su vėliavomis ir triūbomis po miestą. Kai jų neįleidžia į Kultūros namus (kodėl turėtų ten leisti „lenkus“?), jie eina į greta esantį barą „Bučkį“.

XVIII a. pabaigoje Rusija užgrobė didžiąją dalį LDK žemių. Ateinančius du šimtus metų, kartais intuityviai o kartais ir visai sąmoningai, carai vykdė nuoseklią politiką. Jos esmė buvo supriešinti lietuvius su baltarusiais, baltarusius su lenkais ir lenkus su lietuviais. Iki tol sudėtingai bet be didelių konfliktų sugyvenusios tautos dabar buvo padalintos, jų praeitis perrašyta, o į tarpusavio santykius okupantas ėmė skiepyti antagonizmą. Tokios politikos pasekmės jaučiamos iki mūsų dienų. Lenkai ir baltarusiai dar šiandien laikomi teritorinėmis ir kultūrinėmis grėsmėmis, o ne partneriais ir sąjungininkais. D. Kuolys pagrįstai klausia – kodėl mes iki šiol mokyklose mokinukams dėstome Lietuvos istoriją, parašytą Jekaterinos dvare? [„Res Lituana. Kunigaikštystės bendrija. Pirmoji knyga: Respublikos steigimas“. Vilnius, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009]

Vandžiogala yra neformali Liaudės (Liaudos) sostinė. Tai centrinės Lietuvos dalis, kurioje iki mūsų dienų išlikę nemažai lenkiškai kalbančiųjų. Kodėl viduryje etnografinės Lietuvos jau XVI a. ženkli gyventojų dalis perėmė lenkų kalbą nėra iki galo aišku. Aišku tik kad jie visuomet save laikė lietuviais arba Lietuvos lenkais, bet ne Lenkijos lenkais. Viename iš Liaudės kaimų, Šeteniuose, 1911 m. gimė Česlovas Milošas. Nors jis yra vienintelis iš Lietuvos kilęs Nobelio premijos laureatas, visą savo jaunystę praleidęs čia ir tiek daug rašęs apie Lietuvą, šiandien mes apie jį žinome daug mažiau nei vertėtų. Pagrindinė priežastis – jis rašė lenkiškai. Net XXI a. Lietuva atmeta savo Nobelio premijos laureatą vien dėl to, jog kalbėjo ne ta kalba. Paradoksaliai (žvelgiant iš šiandienos pozicijų) – laikė save lietuviu, bet vartojo lenkų kalbą. Vadino save vienu paskutiniųjų LDK piliečių. Vienas iš žymiausių jo kūrinių – proza ir eilėmis sukonstruotas "Kur saulė kyla ir kur leidžiasi“. Jis visas apie gimtąjį Liaudės kraštą.

Vandžiogalos bažnyčia yra vienintelė Liaudėje ir visoje Lietuvoje už Vilniaus krašto, kur pamaldos vyksta ir lenkų kalba. XX a. Lietuvos valstybė niekuomet per daug nemėgo Liaudės. Vietos gyventojus stengtasi praskiesti ir per šimtą metų čia atkelta daug asocialų asmenų. Kunigai čia irgi niekuomet nesiveržė. Dažnai atkeldavo prasikaltusius. Neseniai čia buvo lietuvis kunigas, kuris atsikėlęs pats savo iniciatyva pradėjo vesti pamaldas lenkų kalba.

Kapinės yra viena tų vietų, kur geriausiai matomas krašto savitumas. Lenkiškų mokyklų čia nebūta bent šimtą metų, tačiau žmonės nori būti lenkais (nors ir lietuviškais), nori kalbėti ir rašyti lenkiškai. Izoliuoti nuo didelių lenkakalbių bendruomenių, šiandien jie tai daro su akį rėžiančiomis klaidomis. Taip kaip ir šiuose dviejuose antkapiuose, pastatytuose per pastarąjį dešimtmetį. Matome, kad tokios V ir Ž lenkų kalboje nėra, o „grop“ turi būti „grob“. Man atrodo, niekas geriau neiliustruoja aistringo prisirišimo prie savos kalbos ir kultūros kaip tai. Prieš keletą metų Vandžiogalos lenkai sutvarkė kapus tų giminių, kurios 1920 m. aistringai palaikė Želigovskį, ėjusį Vilniun. Kapų teritorija, aptverta tvorele, kurioje noriai fotografuojasi atvykėliai. Atrodo nesuprantama, kad tie patys žmonės tvarko šiuos kapus ir kelia Lietuvos trispalvę, jau nekalbant apie tai, kad visą tai daro šnekėdami lietuviškai.

Prieš keletą metų Vandžiogalon nuvežiau vieną (tikrą) lenką, kuris neturi jokių ryšių su Lietuva, tačiau kažkodėl labai ją myli. Kai jis visą tai pamatė, nusprendė jog toks kultūrinis fenomenas yra didelis turtas ir paskyrė nemažą sumą vienai Lenkijos lietuvių bendruomenei. Iki šiol negavo net atviruko nuo jų. Matyt, jie palaikė tai provokacija. Šiandiena lietuvis remiantis Lietuvos lenkus, tikriausiai, yra toks pats nesusipratimas kaip lenkas remiantis Lenkijos lietuvius.

2012 m. LDK institutas išleido medalį, skirtą dviems broliams, kilusiems iš Telšių. Idėja buvo lietuvių-lenkų intelektualų sambūrio, dizainas – lietuvės, o pinigai – stambios Lenkijos firmos veikiančios Lietuvoje. Viename jo pusėje pavaizduotas Gabrielius, kitame – Stanislovas Narutavičiai: du broliai kilę iš Telšių. Pirmasis jų tapo po pirmuoju po Pirmojo Pasaulinio karo atgimusios Lenkijos Respublikos prezidentu, o antrasis – Vasario 16 d. akto signataru. Pirmąjį nužudė lenkų nacionalistas, o antrasis gyvenimą baigė savižudybe. Kas, jei ne šis medalis, galėtų geriau iliustruoti Lietuvos-Lenkijos santykius XX amžiuje?

Sutinku, kad kalba ir istorija yra labai svarbu kiekvienai tautai. Lietuva – ne išimtis bendrame kontekste. Sunku būtų surasti svarbesnius lietuviškojo identiteto ramsčius. Tačiau savitumą puoselėti galima ir be antagonizmo, ypač kai kalba eina apie kaimynines ir glaudžiai kultūriškai ir politiškai susijusias bendruomenes. Kad ir kaip visa tai netikėtai ir sunkiai protu suvokiamai atrodytų.

XVII a. antrojoje pusėje, turtingasis Amsterdamo miestas paprašė Rembrandto nutapyti paveikslą naujajai miesto rotušei. Tema – Olandijos sukūrimas. Garsusis tapytojas pavaizdavo niūrią patalpą, kurioje pirmasis Olandijos valdovas pavaizduotas su pamušta akimi ir apsuptas apšiurusių sąjungininkų vadų. Plėšikų šaika aptarianti naują grobimo planą. Rembrandtas, tikriausiai, buvo vienintelis arčiausiai tiesos priartėjęs žmogus. Amsterdamo valdžia niekuomet nepakabino šio paveikslo reprezentaciniame pastate. Iki šiol ten tuščia vieta. Lietuvos kūrėjai buvo panašūs į šiuos, nutapytus XVII a. paveiksle. Jie nebuvo idealūs, o tuo labiau – nesukūrė idealios valstybės. (O iš viso, ar yra idealių valdovų ir idealių valstybių?) Tačiau uždengdami akis tam vaizdui, kurį matė Rembrandtas, ir ignoruodami Liaudę, mes paliekame baltą sieną bendrame Lietuvos paveiksle. Mes nepamatome to, kas sudaro mūsų pačių dalį. Mes nepamatome patys savęs.